“Tiek takų mūsų kojos pramynė, o saulė – žemyn ir žemyn.” J. Jakštas
Netrukus užversime paskutinius metų knygos lapus… Kas su džiaugsmu, kas su liūdesiu ar nerimu, kas su didele viltimi ir laukimu, kas vers pamažu, mėgaudamiesi paskutinių dienų rūpesčiais ir džiaugsmais, kas skubės, norėdami pamiršti praeinančių metų nuoskaudas ir greičiau pradėti naują knygą..
Po niūraus ir baugaus advento į mūsų namus atkeliaus Kūčios ir Kalėdos – šventės, dovanosiančios šviesią, skaidrią, be liūdesio ir pykčio šešėlių nuotaiką. Nepastebimai užgrius šventės, sudrumsiančios mūsų mintis ir priversiančios tikėti burtais, stebuklais, svajonių išsipildymais. Besisukdami priešventiniame sūkuryje nepamirškime apmąstyti nuveiktų darbų, prisiminkime, kuo pradžiuginome savo artimus, atsiprašykime įskaudintų širdžių. Prie Kūčių stalo sėskime palikę nusivylimus ir kartėlį praeičiai, švarūs ir kūnu, ir siela – be piktų minčių, be nuodėmės. Kalėdas sutikime pilni meilės ir gėrio, kaip ir mūsų protėviai, tikėdami, kad stebuklai niekad nesibaigs.
Pasak įžymios etnologės P. Dundulienės, Kūčios mūsų protėviams buvo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima sudėtingų apeigų, magiškų veiksmų, burtų, aukų. Kūčių pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui tautų. Lietuvių Kūčios, lenkų kūčia, graikų kukkia ,pasak profesorės, reiškė pagamintą iš įvairių grūdų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusioms prosenių vėlėms.
Pasiruošę šventėms mūsų ainių namuose vykdavo apeiginis prausimasis, turintis magišką nusivalymo reikšmę ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Jis, pasak etnologės P. Dundulienės, privalėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, suteikti sveikatos, nukreipti įvairias nelaimes ir piktąsias dvasias. Prie Kūčių stalo žmogus galėjo sėsti švarus ir kūnu, ir siela – be nuodėmės, be pykčio. Todėl žmonės susitaikydavo su susipykusiais, atleisdavo skriaudikams.
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, ant jo dengdavo staltiesę ir sustatydavo patiekalus. Prieš pradėdami valgyti mūsų protėviai sustoję garsiai pasimelsdavo, linkėdavo vieni kitiems sveikatos ir laimės, tikėdami kad tuo momentu pasakyti žodžiai turi magišką galią. Be bažnyčioje pirktų paplotėlių, pirmiausia valgydavo kūčią. O tada ragaudavo dvylika patiekalų, simbolizuojančių 12 mėnesių.
Kodėl ir mums nepalinkėjus sau ir kitiems laimės, sveikatos, gerovės tikint, kad prie Kūčių stalo išsakyti žodžiai turi didelės magiškos jėgos. Atverkime ir mes, kaip prieš šimtą ir daugiau metų gebėjo mūsų protėviai, širdis gėriui, džiaugsmui ir didelei vilčiai.
