Vytauto kalnas
Vytauto kalnas įsiterpęs tarp Kražantės, Dausyno ežero ir Medžiokalnio. Istorikai ir archeologai teigia, jog čia, šio kalno papėdėje, buvusi sena gyvenvietė, čia gyvavusi dar prieš 4000 metų. O XII a. šiame kalne galėjusi stovėti karinė tvirtovė.
Daugelis įrodinėja, kad Vytauto kalnas buvęs labai patogus vietos gyventojams čia įkurti alką – pagonių kulto vietą, kurioje buvęs pastatytas aukuras, o jame kūrenosi šventoji ugnis. Vytauto kalne žmonės dievams ir protėviams aukodavę aukas, čia veikusios ir pagoniškos kapinės. Neatsitiktinai būtent šiame kalne Didysis kunigaikštis Vytautas liepęs pastatyti vieną pirmųjų krikščioniškų šventyklų Žemaitijoje. Šiandien įrodyta, kad pirmosios tokios bažnyčios buvo statomos alkvietėse. Todėl ir Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia iškilo ant tos pačios, kražiškiams šventos vietos (1416 m.). Minėta šventovė buvo net penkis kartus atstatoma, nes dažni gaisrai jas sunaikindavo. Tačiau po 1941 m. birželio 25 – osios gaisro bažnyčia atstatyta nebuvo.
Šiandien visi, norintys apžvelgti Kražius, kopia 50 akmeninių pakopų laiptais į Vytauto kalną. Čia, archaiškiausiame archeologijos paminkle, tebestovi dar iš griūvančios jėzuitų bažnyčios sienų plytų apie 1852 m. statyta mūrinė varpinė.
Kražių bažnytėlė stovėjo ant kalno. Pakalnėje bėgo upė Kražantė. Toji bažnyčia buvo statyta valdant Vytautui, bet po kiek laiko sudegė. Tada ant tų pačių pamatų žmonės pastatė kitą bažnyčią. Netoli tos bažnyčios augo du ąžuolai. Tuomet varpinės dar nebuvo, tai varpus pritaisė prie tų ąžuolų. Tų varpų vardai buvo Jonas ir Benediktas.
Vieną kartą, beskambinant varpu Jonu, trūko virvės, varpas nukrito ir nuriedėjo į upę. Žmonės bandė išimti, bet nepasisekė. Žmonės būtų jį ir pamiršę, bet, skambinant antru varpu, buvo galima išgirsti lyg kokią kalbą:
– Skendau, brolau! Skendau, brolau!
Žmonės tuos garsus taip ir suprato, todėl nutarė pasikviesti kokius mokytus žmones, kad jie išimtų šitą varpą. Atvažiavo ten du kunigų seminarijos profesoriai. Jie nutarė, kad, norint varpą iškelti, reikia vienam žmogui nusirengti, pasiimti beržo vytelę, duoti per vandenį ir kalbėti poterius. Kai jau varpas išriedės ant kranto (o jį reikėjo užritinti ant kalno), duoti su ta pačia vytele per varpą ir taip sakyti: „Op, Joneli, į kalnelį!“ Ir varpas riedės. Bet žmonės neprivalo juoktis, nes gali atsitikti nelaimė.
Tuojau iš vyrų tarpo išėjo vienas jaunikaitis, nusirengė drapanas, paėmė vytelę, ėmė plakti vandenį ir kalbėti maldas. Varpas išriedėjo ant kranto. Jaunikaitis ėmė plakti jį su vytele ir kalbėti:
– Op, Joneli, į kalnelį!
Varpas lyg koks gyvulėlis riedėjo į kalną, nuo kurio buvo nuriedėjęs. Būtų jį ir įvarę į tą kalną, bet viena moteriškė ėmė ir susijuokė. Tuomet varpas pasileido atgal riedėti. Užmušė tą žmogų, kuris jį varė, ir nuriedėjo atgal į upę. Ten jis nusirito į vieną požemį.
Kiti Kražių miestelio ir aplinkinių vietovių padavimai ir legendos čia.
El. paštas: kraziukc@kraziai.lt
