Vandžiogalos bažnyčia

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia

Dabartinė bažnyčia Urkos upelio kairiajame krante iškilo 1830 metais. 1880 m. šventoriuje pastatytas bokštas su varpine.

Bažnyčia liaudies architektūros stiliaus, stačiakampio plano su siauresne už navą trisiene apside. Pagrindiniame fasade – trijų tarpsnių aukštas keturkampio pagrindo bokštas su aštuonbriauniu bokšteliu. Kiekvienas bokšto tarpsnis užsibaigia stoginėliu, kas labai būdinga liaudies architektūrai. Bokšto viršūnėje ir ant pūsto postamento virš presbiterijos – ornamentuoti kryžiai. Bažnyčia apkalta vertikaliomis lentomis, pastogėje ornamentuotos vėjalentės juosia pastatą per visa perimetrą, kiekvieną bokšto tarpsnį po stoginėliu apjuosia profiliuotas karnizas. Bažnyčios langai arkiniai, dekoratyvaus smulkaus skaidymo, durys – stačiakampės, apkaltos “eglute”.

Bažnyčioje yra trys altoriai. Didžiajame įkomponuotas kryžius su stebuklais garsėjančia Nukryžiuotojo skulptūra, aplink kurią gausu padėkos ženklų – votų. Kitoje altoriaus pusėje taip pat žinoma medinė skulptūrinė kompozicija – Pieta. Manoma, kad šios dvi skulptūros buvo išgelbėtos iš ankstesnės Vandžiogalos bažnyčios per 1817 m. gaisrą.

Prie bažnyčios stovi panašios stilistikos dviejų tarpsnių keturkampio pagrindo varpinė. Jos pirmasis tarpsnis, kaip ir bažnyčios bokšto, užsibaigia stoginėliu, antrasis – keturšlaičiu skardiniu stogu. Viršų vainikuoja smailė su ornamentuotu kryžiumi. Antrajame tarpsnyje – suporintos garsinės angos. Varpinėje saugomas itin senas ir vertingas, dar 1721 m. nulietas varpas. Abipus bažnyčios stove dvi identiškos tinkuotos mūrinės koplytėlės.

Šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse palaidotas 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai – A. Chmielevskis, Dackevičiai, broliai Vilkevičiai bei Nobelio premijos laureate rašytojo Česlovo Milošo protėviai, tarp kurių ir jo senelis – Eugenijus Edvardas Artūras Milošas, dalyvavęs 1863 m. sukilime. Jis buvo ir vieno iš Č. Milošo knygos “Isos slėnis” personažų prototipas.

ŠALTINIS: © SAKRALILIETUVA.LT