Švento ežeras
Ciklinė daugiametė vandens lygio svyravimo amplitudė siekia 2,5-3 m, o visas svyravimo ciklas trunka 25–27 metus. Mokslinių tyrimų duomenimis aukščiausias vandens lygis (160,2 m) buvo 1930 m., o žemiausias (157,5 m) – 1973 m. Kintant vandens lygiui keitėsi ežero plotas, kuris didžiausias buvo (457,5 ha) buvo nustatytas 1930 m, mažiausias (432,9 ha).
Ežero dugnas duobėtas, padengtas dumblingu sapropeliu, atabradas smėlėtas, kai kur yra akmenuotas. Didžiausias gylis – 18,2 m. Siekiant išsaugoti unikalų Švento ežerą 1998 m. įsteigtas Švento ežero kraštovaizdžio draustinis. Jame ribojamas turizmas: galimas trumpalaikis poilsis (be nakvynės), maudymasis, ramus pažintinis turizmas pėsčiomis ar dviračiais.
Valstybinio ežerų monitoringo duomenimis Švento ežeras yra vienas švariausių Lietuvos ežerų, pasižymi dideliu vandens skaidrumu ir yra priskiriamas mažai maisto medžiagų turintiems oligotrofiniams ežerams.
Augalija ir gyvūnija Švento kraštovaizdžio draustinyje taip pat ypatinga ir pasižyminti retųjų rūšių gausa. Čia auga 11 sparčiai nykstančių augalų rūšių, peri arba randa prieglobstį 12 nykstančių paukščių rūšys: juodakalis naras (Gavia arctica), didysis dančiasnapis (Mergus merganser).
Senais laikais Švento ežere gyveno plačiažnypliai vėžiai (Astacus astacus), tačiau apie 1940 m. jie jau buvo išnykę. Daugiau jokių pranešimų apie vėžius šiame ežere nebuvo. Nors apskritai ežeras turėtų būti tinkamas plačiažnypliams vėžiams ir jame tikrai vertėtų suformuoti šių vertingų vėžiagyvių populiaciją. Ežeras yra uždaras, yra saugomoje teritorijoje, todėl svetimkraščių invazinių vėžių pateikimo tikimybė į šį ežerą būtų maža.
Atliktas Švento ežero makrobestuburių tyrimas akivaizdžiai rodo, kad šis ežeras priskirtinas prie labai geros ekologinės būklės vandens telkinių. Tyrimų metu Švento ežere rastos dvi rečiau Lietuvoje aptinkamos vabzdžių rūšys. Tai dusioms priklausantis vabalas Hydroglyphus hamulatusir imperatoriškasis laumžirgis (Anax imperator). Dusia H.hamulatus yra gana retai sutinkama Europoje. Kieto dugno buveinėje pagauti 26 šios dusios suaugėliai. Ši nedidelė dusia užauga iki 2 mm ilgio. Iki šiol Lietuvoje buvo žinoma viena H. hamulatus radimvietė Lietuvoje – Varėnos r., Puvočiuose, 1993 m.
Švento ežero augalija patiria nuolatinį stresą ir persitvarkymą, dėl ženklių vandens lygio svyravimų, o palyginti mažas maisto medžiagų kiekis jo vandenyje taip pat nesudaro sąlygų vešlios augalijos formavimuisi. Todėl šiame ežere aptinkami reti į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukti augalai. Ypatinga globa reikalinga šiame ežere augančiai pražangiažiedei plunksnalapei (Myriophyllum alterniflorum), kuriai Švento ežeras – vienintelė jos gyvavimo vieta Lietuvoje. Šis augalas auga gana sekliai, atvirose nendrėmis neapaugusiose, atvirose vietose, tik 0,5-1 m gylyje, todėl lengvai pažeidžiamas. Kitas šalyje retas vandens augalas – laiboji stukenija (Stuckenia filiformis). Gali būti, kad vandens lygio svyravimai ir nuolatinis seklumų atsinaujinimas, menkas nendrių juostos išsivystymas, yra palankus šios silpnai konkurencingos rūšies išlikimui. Švento ežere plačiai paplitusi siauralapė plūdė (Potomogeton gramineus), beveik visoje Europoje laikoma viena iš jautriausių antropogeniniam poveikiui rūšių. Dar kartą patvirtina šio ežero gerą vandens ekologinę būklę.
Švento ežere didelis sąlyginis skaidrumas, siekiantis net 6-7 m gylį, sudaro palankias sąlygas vystytis bentoso dumbliams ir melsvabakterėms. Tyrinėjant ežero fitobentosą aptikta 119 dumblių ir melsvabakrterių rūšių.
Smalsu, kokias dar paslaptis slepia šis skaidriausias rytų Lietuvos deimantas? Įdomu, kaip keisis ežero vandens lygis po tokios neįprastai šiltos žiemos ir ar tai paveiks biologinę įvairovę? Apsilankykite Gražutės regioniniame parke ir patys atraskite šį unikalų ežerą. O lankydamiesi nepamirškite, kad šio deimanto likimas priklauso nuo mūsų rūpesčio ir pagarbos gamtai.
