Šv. Jono Bosko bažnyčia
Saleziečiai Vilniuje
Vyriausiasis saleziečių rektorius F. Rinaldi (kuris jau buvo atvažiavęs į Vilnių dar neidamas šių pareigų 1928-aisiais) 1931 m. sausio 1 d. davė sutikimą įsteigti Švč. Jėzaus Širdies namus Gerosios Vilties gatvėje 22 ir Šv. Stepono oratoriją Šv. Stepono gatvėje 37, Vilniuje. Per karą, Lietuvą užėmus vokiečiams, mokykla nustojo veikti (1941 m. birželio 22–29 d.), vėliau buvo sovietų nacionalizuota, o likę saleziečiai kiek galėdami darbavosi parapijose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, saleziečiai grįžo į Vilnių. Pradėjo statyti vienuolyną ir bažnyčią viename naujųjų miesto mikrorajonų – Lazdynuose, nes Švč. Širdies bažnyčios ir mokyklos nebuvo galima atgauti.
Taip buvo atkurta saleziečių bendruomenė. 1990 m. kovo 12 d. vysk. Julijonas Steponavičius savo dekretu įsteigė Šv. Jono Bosko parapiją. Pradžioje pamaldos iš Švč. Jėzaus Širdies bažnytėlės persikėlė į Lazdynų mokyklas, o šiltaisiais metų mėnesiais mišios buvo aukojamos pievoje, prie kryžiaus – toje vietoje, kur dabar stovi bažnyčia. Saleziečių namų ir koplyčios statyba pradėta 1993-aisiais, o baigta 1995-ųjų gruodį. 1995 m. per kun. J. Bosko iškilmę sausio 31 d. Vilniaus arkivysk. Audrys Juozas Bačkis pastatą pašventino. Nuo to tada parapijos gyvenimas jau išsikėlė iš pievos bei mokyklų ir užvirė saleziečių koplyčioje bei Namuose.
Naujoji bažnyčia
1996 m. gegužės 17 d. pradėta statyti Šv. Jono Bosko bažnyčia (1400 m2). 1996 m. rugpjūčio 12 d. kertinį akmenį pašventino pats saleziečių vyriausiasis rektorius kun. Juan Edmundo Vecchi. Tai buvo didžiulė šventė jaunai parapijai. Nuo to įvykio bažnyčios projektavimas ir statyba ėjo lygia greta. Visi parapijiečiai galėjo stebėti ir stebėtis, kaip auga naujoji kun. J. Bosko šventovė. Statybos darbai vyko sparčiai ne tik dėl parapijiečių aukų, bet visų pirma todėl, kad buvo finansiškai remiami saleziečių vienuolyno vyresniųjų. Po keleto metų parapija ir vėl patyrė didelį džiaugsmą: 2000 m. gruodžio 24 d. pirmosios mišios aukotos jau bažnyčioje – tai buvo Didžiojo krikščionybės jubiliejaus Piemenėlių mišios. Po jų sekmadieniais žmonės maldai rinkdavosi dar nebaigtoje bažnyčioje, o šiokiadieniais – vis dar koplyčioje. Po mėnesio, 2001 m. sausio 28 d., vysk. Juozas Tunaitis pašventinto laikinąjį altorių šventovėje, kurioje tądien sunkiai tilpo visi maldininkai. Kadangi iš saleziečių centro gaunamos lėšos baigėsi, toliau darbai buvo atliekami mažais žingsneliais. Nors lėtai, bet nuosekliai gražėjo tiek bažnyčios aplinka, tiek ir vidus. 2004 m. spalio 2 d. statybos oficialiai baigtos. Pamažu ir bendromis visų jėgomis Lazdynų saleziečių bažnyčia tapo išties puošni. Altorių suprojektavo du menininkai kunigai saleziečiai – dvyniai iš Krokuvos kun. Leszek ir kun. Robert Kruczek. Jie pagamino ir bareljefus ant pagrindinės sienos, tabernakulį, krikštyklą, atliko kitus dekoravimo darbus. Bareljefe kun. J. Bosko rodo Jėzų ant kryžiaus ir kviečia jaunimą pas Jį ateiti. Kitoje kryžiaus pusėje matome Šv. Dominyką Savio ir pal. Laurą Vicuña (Vikunją) – jaunus šventuosius, saleziečių dvasingumo pavyzdžius šiuolaikiniam jaunimui, rodančius, kaip gyventi, kaip tikėti, ką reiškia bendrauti su Jėzumi nuo pačios jaunystės. Saleziečių amatų mokykla Osvencime, šventusi 112 metų savo įkūrimo sukaktį, mūsų bažnyčiai pagamino suolus bei klausyklas.
El. paštas: lazdynu.parapija@gmail.com
