Skališkių uola

Mistiška pasakojimai apipinta Skališkių uola garsėjo kaip piligrimų bei stebuklingomis galiomis tikinčių ligonių traukos vieta. Pro šią uolą seniau eidavo tiesus kelias Vilniaus Aušros vartų link. XIX a. virš uolos stovėjo koplyčia ar didelis kryžius. Dažnai šioje vaizdingoje vietoje melstis sustodavę piligrimai. Uolą jie vadindavo Šventąją.

Kol vieni melsdavosi, kiti ištiesę saujas bandydavo prisirinkti nuo olos lašančio šaltinio vandens. Dėl nuolatos kapsinčių lašų ola, net buvo praminta Verkiančia ola. Uolos liejamos ašaros – su stebuklingomis galiomis. Suvilgius akis kaip mat išgydavo visos akių ligos, pasaulis nušvisdavo ryškesnėmis spalvomis. Stebuklingos galios kaip dūmas išnyko, kai viena ponia, uolos ašaromis pabandė padėti savo šuniukui. Vos krentančiu uolos vandenius išplovė augintiniui akis, vanduo žmonėms nustojo padėdavo.

Stebuklingos galios saugojo ir pačią uolą. Kartą vienas rąstus plukdęs sielininkas nusprendė pasmalsauti ir nusilaužti paslaptingos uolos gabalą. Bet vos jis tokį norą sumanęs ėmė irtis arčiau uolos, jo plaustas ėmė skęsti. Taip sielininkas prie uolos ir liko nepriplaukęs.

Neries dešiniajame šlaite, traukos objektu tapusi konglomerato uola susiformavo tirpstant ledynams, kai į vieną žvyro luitą buvo sucementuotos nuosėdinės uolienos. Žvyro sluoksniai uoloje labai aiškiai matomi. Šiose vietose gausu ir šaltinių. Besisunkiančiam jų vandeniui išplovus žemes po uola atsivėrė urvas. Jo aukštis beveik 3 metrai, gylis apie 6 metrus. Įlindus į vidų ir dabar urve galima rasti sudegusių žvakių, paliktų šventųjų paveikslų, rožinių.

Šaltinio vanduo tarsi ašaros nuo Verkiančios uolos kapsi visą vasarą. Lašai sunkiasi ir pro urvo sienas. Žiemą atšalus orams jie pavirsta įstabiais ledo varvekliai: stalaktitais ir stalagmitais. Kur šie varvekliais storiausi, ten vanduo prasisunkia labiausiai.