Pilaitės malūnas

Pilaitės rūmai pirmą kartą paminėti buvo 1525 m.[1] Dvaras įkurtas XVI a., kai Pilaitė atiteko Viršilų giminei. 1827 m. Pilaitę nupirko Vilniaus universitetas. Universiteto žemės ūkio katedros vedėjo Mykolo Očapovskio prašymu čia buvo įsteigtas pavyzdinis ūkis, ir pirmoji Lietuvoje agronomijos mokykla.

Direktoriumi buvo paskirtas žymus tuo metu agronomas Universiteto profesorius Mykolas Fričinskis. Mokyklai peraugti į agronomijos institutą sutrukdė Universiteto uždarymas. Po 1832 metų M. Fričinskis liko Pilaitės ūkio valdytoju, o vėliau ir nuomininku (ūkis jam atiteko amžinam činšui). 1846 metais jis čia pastatė drobės balinimo fabriką. Tačiau 1852 metais fabrikas sudegė.

Audio gidas

Pilaitėje stovi 16 metrų aukščio kepurinio tipo vėjinis malūnas – jo viršutinę dalį galima sukti ir reguliuojant pasukti į palankiausią vėjo kryptį. Malūno pamatas juostinis, betono su akmenimis mūro. Sienos ir kepurė – medžio karkaso. Pirmojo aukšto sienos apkaltos vertikaliomis vožtininėmis lentų eilėmis. Kitų aukštų – dvigubo pjovimo, užleistų viena ant kitos lentų horizontaliomis eilėmis, ant jų – skiedromis. Kepurės stogas ant grebėstų apkaltas skiedromis, o šonai, priekis ir galas – vertikalių lentų eilėmis. Malūnas keturių aukštų, iš viso 16 m. Liemuo pirmajame aukšte – vertikalių sienų, kituose – siaurėjančios piramidės formos, aštuonkampis. Pirmasis aukštas – 10,5 m, viršuje – 4,4 m skersmens.

Pastačius malūną, pirmojo aukšto Šiaurės Vakarų ir Vakarų fasaduose buvo plati anga į priestatus, Pietryčių fasade – durys. Visose pirmojo aukšto sienose, išskyrus vakarinę, buvo po langą, o šiaurinėje – du. Šiaurės Rytų fasado šiauriniame kampe buvo išvestas apšildymo pečiaus kaminas. Antrojo aukšto Šiaurės Vakarų ir Pietryčių fasaduose buvo durys į apeigos tiltelį, maždaug dviejų metrų pločio, su turėklais, pritvirtintą įstrižais spyriais. Šiaurės, Pietų ir, ko gero, Šiaurės Vakarų fasaduose buvo švieslangiai. Trečiajame aukšte švieslangiai buvo Šiaurės Vakarų ir Pietryčių, o ketvirtajame – Vakarų ir Pietryčių fasaduose. Jų vieta ir kiekis, pertvarkant malūną iš vėjinio į elektrinį Liepalotuose bei perstatant Pilaitėje, buvo keičiamas.

Malūną 1923 metais Šakių rajono Liepalotų kaime, už JAV uždirbtus pinigus pasistatydino Petras Žasetis. 1961 metais malūno variklis buvo pakeistas į elektrinį. Atkūrus Nepriklausomybę, malūnas Liepalotuose paliktas likimo valiai, tačiau keliaudamas po Lietuvą archeologas Zenonas Baubonis nusprendė jį išgelbėti nuo visiško sunykimo ir 2003 metais išardęs pervežė į Vilnių. Malūnas dabar naudojamas renginiams, ekspozicijoms, pobūviams ir kaip duonos kepimo edukacijų erdvė.

Informacijos šaltinis: Valdas Selenis, VilniusGO.lt