Senojo tikėjimo puoselėtojai, nepritarę naujovėms, laikui bėgant imti vadinti sentikiais. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių. Dėl pasipriešinimo reformai Rusijos stačiatikių bažnyčia senųjų apeigų šalininkus prakeikė, sentikiai pradėti persekioti, todėl jie kėlėsi į kitus kraštus.
Kada šiose vietovėse pradėjo gyventi pirmieji sentikiai nėra aišku. Senoji Perelozų cerkvė minima 1827 m. rusų Lietuvoje surašyme: ,,I. Kosakovskio dvaro Liukonyse žemėje gyvena daug rusų šeimų, kurios turi savo namus ir verčiasi žemdirbyste, o Perelozų kaime netgi yra cerkvė su bendruomenės namu, taip pat žmonių išrinktu šventiku. Tai rodo, kad šiame kaime sentikiai gyvena jau labai seniai.“. XIX a. II pusėje cerkvė ir bendruomenės namai sudegė. 1905 m. ant senų akmeninių pamatų pastatyta nauja medinė Viešpaties Kryžiaus cerkvė su bizantiniu bokštu ir varpine. Sovietmečiu kolektyvizacija paspartino gyventojų kėlimąsi į miestus bei miestelius ir kaimas ištuštėjo. 1980 m. cerkvėje nebebuvo laikomos pamaldos, pastatas neprižiūrimas. 1984 m. parapija panaikinta. Nors kaime nebėra gyventojų, cerkvė atgijo po visą Lietuvą išsibarsčiusių išeivių iš Perelozų dėka. Per kelis metus cerkvė suremontuota, čia periodiškai vyksta pamaldos. Šie maldos namai yra vieni iš gražiausių ir įspūdingiausių Lietuvoje.
Perelozų sentikių bendruomenė buvo ir yra uždara. Perelozų Sentikių Religinės bendruomenės pirmininkas Michailas Rybakovas pasakojo, kad šios bendruomenės nariai iki šiol meldžiasi ir gieda tik senąja slavų kalba, yra bepopiai, t.y., nepripažįsta dvasinės valdžios ir hierarchijos. Bendruomenė, anot M. Rybakovo, išsirenka taip vadinamą vyriausiąjį, kuris gali atlikti apeigas. Bendruomenė taip pat laikosi senųjų tradicijų, gyvena pagal specialų kalendorių, kuris nurodo, kada reikia laikytis pasninko, kada melstis.
Šalia kaimo, prie Lietavos upelio, yra prižiūrėtos Perelozų bendruomenės kapinės, kaip manoma, gyvuojančios nuo XVIII a.
