Papalazdijų piliakalnis su gyvenviete

Dar žinomas kaip Katkuškių, Lazdijų bei Palazdijų piliakalnis

Ar galėjote kada pagalvoti, kad gražiu pušynu apaugęs Papalazdijų pilies kalnas savyje didžius lobius slepia? Žilagalviai mena, kad seniau piliakalnio aikštelėje buvusi tuštuma, į kurią įmestas akmenukas ilgai krisdavo, kol atsitrenkdavo į dugną. Kalvos požemiuose esą rūsiai, kuriuose saugomi užburti didžiuliai lobiai, auksas, sidabras. Daug drąsuolių ėjo tų lobių ieškoti, tačiau niekas nerado. Tik po jų apsilankymų piliakalnio šlaituose, ant pylimo ir aikštelėje palikdavo duobės, kurias kasdami lengvatikiai lobių ieškotojai tikėjosi atrasti duris į pilies požemius. Be to, ne vienam naktį pro piliakalnį ėjusiam vaidenosi, pasirodydavo įvairių šmėklų. Šiandieną ant piliakalnio tyku ir pamėklės čia nebesivaidena. Stebina tik netikėta vardų gausa: vieni kalvą Katkuškiais vadina, kiti Lazdijais, o kartais – ir Palazdijų pavadinimas girdimas.

XIII amžiuje ant šio daugiavardžio kalno stovėjo tvirtovė. Vieta piliai čia buvo puiki: iš vienos pusės nuo priešų ją gynė Baltajo ežeras, iš kitos – pelkėtos daubos. Greta šurmuliavo ir papėdės gyvenvietė. Žmonės čia rūpinosi pilies reikmėmis, dirbo ūkio darbus, o laisvu laiku – susitikdavo prie vaišių stalo. Apie šio krašto kasdienybę mums primena apylinkėse rastos grublėtos keramikos šukės, molio tinkas bei gyvulių kaulai.

Šiandieną bevaikštinėdami po netoliese Papalazdijų kaimo esantį pilies kalną, aptiksite ir gerokai naujesnių amžių atspindžius. Viename jo šlaite 1941-aisiais buvo iškasta Raudonosios armijos bunkerio duobė, priklausiusi gynybinei Molotovo linijai.