Naujasis arsenalas
Istorija
Lietuvos nacionalinis muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis XVI amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.
Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas iš Sandomiero (Benedykt Sandomierzanin), atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti baldžiai, staliai, koklinių krosnių meistrai, akmentašiai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuriame buvo įsakyta iškasti tris tvenkinius. Sodas driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei.
Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą.
Tolesnės žinios apie šį pastatą siekia XVIII amžiaus pabaigą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Tuo metu pastatas buvo perdirbtas laikantis Rusijos imperijoje mėgstamo griežto klasicizmo stiliaus. Pastatytas šešių kolonų portikas, permūryti langai. Fasadai įgavo nuobodžią išraišką, būdingą Rusijos imperijos kariniams tikslams pritaikytiems statiniams. Iš pradžių čia buvo laikomos patrankos, paskui patalpos pritaikytos kareivinėms, o 1863 metais, vykstant sukilimui, atsirado ir kalėjimas politiniams kaliniams.
Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinio muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė septintajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams. Dabar muziejaus ekspozicijose pristatoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, permainų vilčių kupinas XIX amžiaus laikotarpis ir etnografija.
Parodos
Naujojo Arsenalo nuolatinė ekspozicija uždaryta rekonstrukcijai. Tačiau kol ekspozicija neveikia, kviečiame aplankyti Naujajame arsenale vykstančias parodas.
Paroda „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus. Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
DTK naratyvas tapo vienu iš sovietinės kolonizacijos įrankių, o vizualinis jo įtvirtinimas suvoktas kaip būtinas okupacijos įteisinimo ir Lietuvos sovietizacijos elementas: miestų aikštėse sparčiai kilo paminklai Raudonosios armijos „išvaduojamosioms“ kovoms ir herojams, keitėsi gatvių ir kitų viešųjų erdvių pavadinimai, dailininkams diktuoti siužetai orientavosi į ideologizuotos karo sampratos propagavimą, aukščiausi sąjunginiai apdovanojimai suteikti DTK įvaizdinusiems autoriams, ši tematika tapo privaloma dailės studentų darbuose, muziejų ekspozicijose bei parodose.
Kad įtvirtintų šį pasakojimą, okupacinis režimas didelį dėmesį sutelkė į vaizdinę propagandą – nepriklausomos Lietuvos simbolių šalinimą iš viešosios erdvės ir prosovietinės produkcijos kūrybą. Parodoje bus atskleisti pagrindiniai ideologiniai DTK pasakojimo akcentai, o temos dvilypumą iliustruos radikaliai skirtingi kūriniai.
Paroda „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Parodos rengiamos rekonstrukcijai uždaromame Naujajame Arsenale – pagrindiniame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje. Iki pat 1968 m., kai buvo atverta pirmoji tuomečio LSSR Istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicija, pastatas beveik du šimtmečius atliko karinę funkciją. Pasirinkta reprezentacinė sostinės teritorija, vaizduojama dalyje parodos eksponatų, architektūriniams tyrimams praardytos muziejaus sienos konceptualiai papildys parodos pasakojimą ir simboliškai užbaigs šį Naujojo Arsenalo istorijos tarpsnį.
Likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos bilietai nebeparduodami. Darbo grafiką šventinėmis dienomis rasite čia.
Virtualias edukacijas galite pamatyti čia.
El. paštas: edukacija@lnm.lt
