Medžiokalnis
Medžiokalnis – tai kalva, apaugusi lapuočių mišku, kuriame vyrauja ąžuolai. Medžiokalnio miškas – 900 m. ilgio ir 550 m. pločio, šlaitai statoki – iki 12 – 15 m. Medžiokalnio botaninis draustinis užima 79 ha plotą. Čia auga 335 augalų rūšys, iš kurių 12 rūšių yra saugoma. Botaniniu draustiniu ši kalva buvo paskelbta nuo 1960 m.
Medžiokalnis apipintas legendomis bei pasakojimais, pasiekusiais mūsų dienas. Menamas šventasis ąžuolas – iš po kurio šaknų tryškęs šventas vanduo, netoli jo kūrenosi šventoji ugnis ir stovėjusi deivės Medeinės statula. Anot tautosakininko L. Jucevičiaus, rašiusio 1874 m., iš kalno ėję požemiai į Kražius ir Linkaučius. Medžiokalnyje jodinėdavę ir medžiodavę ponai. Iš čia ir kilęs medžiokalnio vardas, buvęs Kražių dvaro žvėrynas. Čia ilsėdavosi karalius Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Kęsgailos, Radvilos, Chodkevičiai.
Dar tarpukario laikotarpiu Medžiokalnyje pradėta statyti kryžius, kurie kelis kartus buvo perstatyti. Dabar tebestovi nykstantys, pastatyti 1926, 1975 ir 1989 m.
Šiandien Medžiokalnis – pamėgta Kražių jaunimo susibūrimo vieta. Čia kasmet švenčiamos Joninės, deginami laužai, rengiami koncertai ir įvairūs kiti renginiai.
Visi, kurie domisi šio krašto liaudies kūryba, istorija ir mitologija, gali susipažinti su Kražių miestelio ir aplinkinių vietovių istorija susijusiais padavimais, išlikusiais iki mūsų dienų. Medžiokalnio legendos ir padavimai:
Medžiokalnio šventasis ąžuolas
Žemaičiai Medžiokalnį ir šiandien šventu kalnu tebevadina ir net stebuklingu laiko. Nuostabiausia – tai šventasis Medžiokalnio ąžuolas, kuris čia dažniausiai stebuklinguoju ąžuolu vadinamas. Aplink medį plačiai ratu išmintas takas. Tai maldininkų maldų kelias. Ąžuolo kelme, palei pat žemę, yra nedidelė, kaip rankos kumštis, skylė, kurioje telkšo vanduo. Žmonės tikina, jog iš medžio tekąs šaltinėlio vanduo neišnykstąs nei vasarą per didžiausias kaitras, nei žiemą per šalčius. Medžiokalnio ąžuolo vanduo esąs nepaprastai stebuklingas. Ne tik senovėje, bet ir dabar tą ąžuolą nuolat lanko moterys ir mergaitės su įvairiais apžadais ir meldimais. Šventąjį ąžuolą dažniausiai lanko bevaikės moterys, norėdamos susilaukti įpėdinių, ir mergaitės, melsdamos greičiau ištekėti, lankosi žmonės ir sveikatos melsdami. Dažnai žmonės klūpo po ąžuolu, eina keliais aplink jį ir šlakstosi stebuklinguoju šaltinėlio vandeniu. Kai kurie neša aukas, kabina medyje koplytėles ir daro įvairius apžadus…
Deivė Medeinė
Medžiokalnis buvo tankiai apaugęs ąžuolais ir kitais medžiais. Čia knibždėte knibždėjo daugybė žvėrių ir paukščių, todėl ponai labai mėgo atjoti pamedžioti. Iš čia ir kilo Medžiokalnio vardas.
Medžiokalnyje buvo deivės Medeinės šventovė. Čia taip pat augo šventas ąžuolas, iš po kurio šaknų tryško šventas vanduo, o šalia stovėjo deivės Medeinės statula ir kūrenosi šventoji ugnis. Ąžuolą daugiausia lankydavo moterys ir merginos su įvairiais apžadais ir maldomis. Ilgainiui ąžuolus pradėta kirsti, žvėris naikinti, kitaip kalną niokoti. Tada ėmė kartais pasirodyti pati deivė Medeinė – liūdna, apsiverkusi, be lanko ir be meškos kailio. Į praeivius prakalbanti tokiais žodžiais: „Lietuva yra miškuose, kirskit miškus,iškirskite miškus – nebus Lietuvos. Kirskit! Kirskit!“.
Joninių šventė Medžiokalnyje
Nuo seno Medžiokalnyje buvo švenčiamos Joninės. Deivė Kupalė su dukra Rasa trumpiausią metų naktį, vieną kart per metus, pasirodydavo prie Medeinės laužo su surinktomis žolelėmis, kurios gydančios nuo įvairiausių ligų. Taip pradėjo žmonės rinkti vaistažoles, išmoko jomis gydytis. Retėjant miškams, vaidilutės Medžiokalnį apleido, iškeliavo ir Kupalė, o likusi tik Rasa, nuolat ieškanti deivės Mildos jai dovanoto žiedo, kurį buvo pametusi, tankiame papartyne.
Kiti Kražių miestelio ir aplinkinių vietovių padavimai ir legendos čia.
El. paštas: kraziukc@kraziai.lt
