Lūksto ežeras
Ežeras susidarė ledynų laikais; tada jis drauge su Biržulio, Stervo ir Paršežerio ežerais sudarė vieną didžiulį ežerą. Nutirpus ledynams, ilgainiui šioje vietoje susidarė keletas ežerų ir pelkių. Ežeras priskiriamas Ventos baseinui. Jo krantuose kartais randama kiek gintaro; gintaro visai nerandama kituose mūsų krašto ežeruose. Lūksto gintaras savo spalva kiek skiriasi nuo gintaro, randamo Baltijos jūroje: yra kiek tamsesnis. Po II pas. karo žvejys Jonas Kulevičius po smarkios audros ištraukė iš ežero 250 gramų gabalą gintaro.
Nuleidus Biržulio ežero vandenį ir Lūksto ežero paviršius galės pasikeisti; greičiausiai jis bus kiek pakeltas. Lūksto ežeras žuvingas.
Istoriškai Lūksto ežero vardas žinomas nuo 1417 m.; tada D.L.K. Vytautas jo pusę užrašė Žemaičių vyskupui. Dėl to kildavo barnių, ir vėliau seniūnas Jer. Valavičius su Žemaičių vyskupu ežerais apsimainė: vyskupui atiteko Biržulio ežeras, o seniūnui Lūkstas.
Lūksto ežero vakarinėje pakrantėje yra žemės pakiluma, Švedkalniu, vadinama. Žmonės kasdami bulvėms laikyti rūsius (duobes), iškasdavo žmonių kaulų, senovės liekanų. 1964 metais gyventojas Gailevičius archeologams padovanojo keletą radinių: geležinį įmovinį kirvį, geležinę peikeną, du geležinius ietigalius, plačiaašmenį kirvį. Šiuos dalykus jis radęs kasdamas duobę į vakarus nuo senkapio, Drobūkščiu senkapyje, kur yra griautinių ir degintių laidojimų. Radiniai liudija, kad žmonės čia gyvenę V-VI-XIV a.
Apie Lūksto ežero vardo atsiradimą tautotyrininkas kun. L. A. Jucevičius yra užrašęs tokį padavimą:
„Senų senovėje Lūksto ežeras vardo neturėjo. Deivės pyko ant Varnių gyventojų. Ežeras buvo pakilęs išeiti iš krantų ir miestui grasino tvanu. Nusigandę gyventojai, susirinką rinkos viduryje, tarėsi kaip čia praminti ta ežerą: kiekvienas vis kitu vardu šaukė, bet nė vienas nepataikė tikrojo, yanduo ėmė vis labiau ir labiau siausti, vis artyn ir artyn eiti. Visus pagavo siaubas — niekas nežinojo, ko dabar griebtis. Tokioje kritiškoje būklėje atsidūrė, tarsi kokiu stebuklu pamatė tekiną per miestą bėgant jauna vokietuką ir visi ėmė rėkti: „Skėstam, vokietėli, gelbėk mus!” Vokietukas gailesčio suimtas, ant viso miesto riktelėjo: Lūksts! Lūksts! Sulig tų žodžių ištarimu ežeras ūždamas atslūgo į savo guoli“.
Su šiuo padavimu rišasi ir kitas. Daug kas mano, kad ežero vanduo guli aukščiau kaip patys Varniai. Kai žiemą žvejai padedą galvą ant ežero ledo, vos matą bažnyčios bokšto viršūnę; taigi jų samprotavimu, ežeras gulįs keliasdešimt metrų aukščiau kaip Varniai. Per šimtmečius buvo paplitusi legenda, kad Varniai galį būti Lūksto užlieti. Tai įvyksią per Šv. Petro atlaidus, kai iš plačios apylinkės suvažiuoja daug žmonių. Šiuo padavimu, rodos, šventai tikėta: kartą, keliolika metų prieš I pas. karą, kažin kas mieste tyčiomis šūktelėjęs, kad Lūksto ežeras pasijudinęs iš krantų. Tuojau kilo didelė panika ir didesnė dalis suvažiavusiųjų tuojau išvažinėjo. Dar kitas padavimas teigia, kad ežeras kartą pakilsiąs ir nusileisiąs Stervo ežeran.
Padavime teigiama, esą žiemą rogėmis per Lūksto ežerą vežant į Varnius nulietus naujus varpus, ledas neatlaikęs ir įlūžęs. Vienas, didesnysis varpas paskendęs ežere. Užtat dabar, kai antruoju skambina, tai anas gailingai atsiliepia iš ežero dugno: „Brolau! Brolau!“ Iš to padavimo tarp žemaičių net atsirado priežodis: „Atsiliepia kaip Varnių varpas Lūkste.“
