Kuršių nerija
Kuršių nerijà, smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė dalis (daugiau kaip pusė Kuršių nerijos) priklauso Lietuvai, pietinė dalis – Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Pusiasalio šiaurinį galą (Kopgalį) nuo žemyno skiria Klaipėdos sąsiauris, pietuose ties Krantu (Zelenogradsku) Kuršių nerija jungiasi su Sembos pusiasaliu. Gyvenvietės: Smiltynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida.
Kuršių nerija – saugoma teritorija į kurią galima patekti iš Klaipėdos persikeliant keltu.
Jūros krantas lygus, marių krante yra kyšulių (ragų), tarp jų – įlankų. Didesnieji ragai: Rasytės ragas, Grobšto ragas, Bulvikio ragas ir Žirgų ragas (Birštvyno). Įlankos: Agilos, Pervalkos, Karvaičių, Preilos, Grobšto. Visoje nerijoje susitelkę apie 10 km3 smėlio, kurio diduma sudaro kopas.
Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas – didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km nuo Smiltynės iki Šarkuvos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50–60 m, pvz., Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio, Senosios Smuklės kopa (Vecekrugo; į pietus nuo Preilos) 67,2 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 metro. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras – Žuvėdrų liūnas (Rasytėje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventliūnis (prie Kranto).
ISTORIJA
Per Kuršių nerijos sąsiaurius ties Klaipėda, Rasyte, Šarkuva, Krantu į Kuršių marias įplaukdavo vikingų, arba normanų (baltų pajūryje kūrėsi jų kolonijos), ir kiti laivai, keliautojai į Nemuno baseiną. Ilgainiui teliko sąsiauris ties Kopgaliu. Nerijos pietuose, maždaug iki Nidos, gyveno prūsai sembai, šiaurėje – kuršiai, žemaičiai (šie kėlėsi, manoma, nuo 11 amžiaus). Per Kuršių neriją sembai puldinėjo Klaipėdą ir apylinkes 1252 užkariavusį Livonijos ordiną.
13 a. antroje pusėje Kuršių neriją užėmė Vokiečių ordinas. Siekdamas apsiginti nuo žemaičių ir lietuvių jis nerijoje ilgainiui pastatė Pilkopių, Rasytės (Neuhauso), Ventės (Windenburgo) pilis. Nerijos pajūriu nutiestas pašto ir prekybos kelias iki Rygos jungė Vakarų Europą su baltų kraštais.
Nuo 14 a. nerijoje kūrėsi žvejų (žuvininkų), kopininkų, laukininkų gyvenvietės su smuklėmis: Kuncai, Nida, Rasytė, Šarkuva, Pilkopiai, Karvaičiai, Juodkrantė, Nagliai (Agila), Pervalka, Preila, Smiltynė, Kopgalis. Jose apsigyveno vokiečių kolonistų, daugėjo žemaičių. Nuo 16 a. į Kuršių neriją kėlėsi žvejų, per 17 a. karus su švedais – ir pabėgėlių iš Latvijos Kuršo. Nerijoje apsigyvenusieji vadinami kuršininkais. Iki 19 a. pabaigos baltai sudarė gyventojų daugumą.
Nuo 16 a. iki 1945 Kuršių nerija buvo Mažosios Lietuvos dalis. 1525–1701 priklausė Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 Prūsijos karalystei, nuo 1871 – Vokietijai (įėjo į Rytų Prūsijos provinciją). Kuršių nerijos bažnyčiose, pradinėse mokyklose (buvo steigiamos nuo 16 a.) vartotos vietos žmonių kalbos (lietuvių kalba – iki pat I pasaulinio karo). Per Septynerių metų karą (1756–63) Kuršių neriją užėmusi Rusijos kariuomenė iškirto didumą miško, nerija virto dykuma, vėjas užpustė kai kurias gyvenvietes, žmonės kėlėsi į žemyną.
1961 Lietuvos Kuršių nerijos dalies gyvenvietės sujungos į Neringos miestą.
