Kivylių pilkapis

Pilkapiai – tai senovės didvyrių laidojimo vietos, kurios mūsų krašte tūkstančiais skaičiuojamos. Vienas tokių – ir Kivylių supiltas kapas, besivadinantis taip pat, kaip kaimas greta. Dar žilagalviai jį Vainutu vadina, tačiau visų brangiausias – tiesiog Milžinkapio vardas.

Vaikščiodamas ant šios kalvos, žmogau, greičiausiai nė nesuprasi, kad savo žingsnius ant švento kapo dedi! Kivylių pilkapis šiandieną – laukų žole, krūmais ir medžiais apaugęs. Tyliai rymo jis, dėmesio nepatraukdamas ir mirusiųjų ramybę kantriai saugodamas. Tačiau geriau apsižvalgę, senus akmenis čia pūpsančius pamatysite: samanom apaugusius ar juoda žeme užslinkusius. Tai – ne šiaip uolienos, bet akmenų vainikai bei jų liekanos. Apsidairius, dar ir įdubimas bei pilkapį juosusio griovio pėdsakai pastebimi. Šie ženklai liudija, matyt, ankstyviausią pilkapį čia dunksant! Juk vėlesniais laikais pilkapių apskritai niekas nebepylė: keitėsi mitologija, požiūris į mirusiųjų pasaulį, laidojimo tradicijos, tad kapus – tik akmenų vainikėliu beaptverdavo.

Pilkapiui supilti – milžiniško kiekio žemės reikia. O žmonės visa tai suveždavo, sunešdavo – tai nepaprastai telkiantis darbas. Tai neabejotinai apeiginis veiksmas, kuomet žmonės mirusiajam žemių po truputį neša prijuostėse, batuose, kepurėse, saujose ar kitais būdais. Norint tokį kapą sukurti, turi būti nepaprastai vieninga bendruomenė, didelės pajėgos ir labai aiškus, stiprus jausmas, kad tai daryti būtina, privalu. Dėl šio tvirto tikėjimo Lietuvoje išliko tūkstančiai mūsų protėvių kapų. Niekas nežino, ką Kivylių pilkapis saugo, tačiau toks ryžtas rieškučiomis žemes nešti – ne be reikalo. Matyt, didūs milžinai čia ilsisi, mūsų tėvynę nuo priešo aršiai gynę, artimą karštai mylėję ar svetimam padėti nesibodėję – juk niekšams tokios kalvos niekas nebūtų pylęs!

Dar šventas Kivylių sampilas sufleruoja šalimais vieningą gyvenvietę plytėjus. Supilti kapą nepailstančios rankos reikėjo, o žmones iš toli suburti – pernelyg sunkus darbas anuomet buvo!

Jei kada vaikštinėsit po Kivylių milžinkapį, greta Šyšalės upės vingio pūpsantį, – ne tik vaizdais pasigrožėkit, bet ir tuos apsamanojusius akmenis suraskit. Pernelyg daug jie reiškia, kad liktų nepastebėti…