Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia

Kelmės reformatų parapija ir bažnyčia yra viena iš nedaugelio, ku­rios išliko Lietuvoje sunykus reformacijai. Bažnyčia tebestovi ir šian­dien kaip architektūros paminklas kartu su ant Vilbėnos upės kranto dvaro arkiniais vartais – liudininkais kadaise Kelmėje viešpatavusio humanizmo, reformacijos ir sąžinės laisvės laikotarpio, nuo kurio mus jau šimtmečiai skiria, dažnai keitę religines, ideologines ir politines gy­venimo struktūras bei valstybių sienas. To kaitaliojimosi neišvengė ir Kelmės evangelikų reformatų parapija: jos narių tarpe, be lietuvių, atsirado ir kitų tautybių parapijiečių, gi prie reformatų prisidėjo ir liuteronų, ku­riuos ilgą laiką aptarnavo reformatų kunigai. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbose ir, retkarčiais, Gruževskių dinastijos palipalikuonims – lenkų kalba. Kaip matome, Kelmės evangelikų reformatų parapija tapo mišri ne vien tautybių, bet ir tikybų atžvilgiu. Ilgametis jos klebonas kun. prof. dr. Konstantinas Kurnatauskas, kuris apie 40 metų prieš II pasaulinį karą Kelmės parapiją aptarnavo, laikė pamaldas ne tik trijose kalbose, bet, būdamas ekumeninio bendradarbiavimo šalininkas, bažnyčioje už Dievo stalo pastatė altorių liuteronams, o šventą Vakarienę dalino abejuose pavidaluose: refor­matams duoną, liuteronams – ostiją. Tai unikali ekumenizmo idėja: vie­nas Dievas, viena Evangelija, vienas kunigas ir viena bažnyčia (pasta­tas), nepaaukojant savo tikėjimo principų.

ŠALTINIS: ©VISITSIAULIAI.LT