Garnių ir kormoranų kolonija
Tik išvažiavus iš Juodkrantės Nidos link, bet dar nepakilus į statųjį Avino kalną, sengirėje galima aplankyti ir Garnių kalną, kuris vardą gavo nuo netoliese įsikūrusios vienos didžiausių visoje Europoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos.
Vargu ar įmanoma atsakyti į klausimą, kada tiksliai garniai apsigyveno Juodkrantės apylinkėse. XIX a. viduryje matyti juos buvo įprasta. Galima drąsiai tvirtinti, kad šie ilgakojai paukščiai vietovėje fiksuoti dar XVII a. ar net gerokai anksčiau. Kas paskatino garnius perkelti savo lizdavietes iš šiaurinių Juodkrantės apylinkių į pietines? Istoriniai šaltiniai pasakoja apie jų kovą su agresyviu atėjūnu – kormoranais.
Kormoranai, kitaip vadinami jūrų krankliais, Juodkrantėje pasirodė 1803 m. ir, apsigyvenę greta garnių, ėmė užimti jų lizdavietes. Pamažu garniai buvo išstumti į pakraščius ir pradėjo migruoti piečiau Juodkrantės. Po dešimties metų susidarė dvi atskiros garnių ir kormoranų kolonijos pietiniame ir šiauriniame Juodkrantės pakraščiuose.
Iki 1978 m. didieji kormoranai buvo labai reti svečiai Lietuvos pajūryje ir Kuršių mariose. Kita kormoranų banga Juodkrantę pasiekė 1974–1978 m. Neperintys paukščiai buvo stebimi įvairiose marių vietose skirtingų metų laiku. Greitai juodieji paukščiai įsikūrė šalia garnių. Po truputį garniai buvo priversti užleisti didesnę dalį savo lizdaviečių įsibrovėliams, o 1995 m. užregistruotas pats mažiausias perinčių garnių skaičius.
Dabar greta viena kitos egzistuoja dvi – garnių ir kormoranų – kolonijos. 2021 m. apskaitos duomenimis, kolonijoje perėjo 3 135 poros didžiųjų kormoranų ir 228 poros pilkųjų garnių.
Kormoranų populiacija yra reguliuojama. Tai viena didžiausių ir seniausiai žinomų paukščių kolonijų Lietuvoje. Vasario pirmoje pusėje Kuršių nerijoje pasirodo pirmieji kormoranai, vėliau parskrenda ir pilkieji garniai. Kovo gale kolonija atgyja.
Šaltinis: ©visitneringa.com
