Dukurnonių piliakalnis

Dukurnonių piliakalnis su gyvenviete

Dar vadinamas Bobų kalnu, Vilkų, Dukurnonių bei Steponiškių piliakalniu

Vaizdingame Surmiaus ežero krante stūkso gražuolis Paukščių piliakalnis, Dukurnoniais ar Steponiškiais dar vadinamas. Vietiniai žilagalviai tiek daug istorijų apie jį papasakoti gali… Vieni seka pasakas apie piliakalnyje užneštą bažnyčią ir buvusius rūmus, kiti – nugrimzdusią lobių skrynią vis prisimena ar žodį kitą apie apie kalne gyvenusius karalius pasako. O tretiems – tik kadais čia stovėjusi dievo Perkūno, kuriam degintos aukos, statula atmintyje išlikusi.

Šis pilies kalnas – viena daugiausiai skirtingų pavadinimų turinčių kalvų visame mūsų krašte. Paukščių vardas bene aiškiausias, kilęs iš gretimai esančio Paukštiškių kaimo. Dar senoliai mena šioje baluotoje vietovėje gyvenus kelias šeimas, aplinkui kurias – suko lizdus paukščiai. Jie didžiausiais būriais atskrisdavo ant minimo piliakalnio. Tačiau, kodėl ir Bobų kalnu jį įprasta vadinti? Pasirodo, kol piliakalnis buvo neapaugęs medžiais, iš tolo į jį žiūrint buvo galima įžiūrėti kai kurias moters figūros vietas. Sulenkėjęs pavadinimas virto Babiagūra. Tačiau yra manančių ir kitaip: kai kurie piliakalniai vėlesniais laikais atlikdavo slėptuvių funkcijas, antai Bobų kalnai, bobkalniai yra tos vietos, kur pavojų metu slėpdavosi moterys su vaikais. Kai kurie protėviai vis dar Vilkų kalnu šią kalvą šaukia. Tik paklausk, kodėl, ir niekas tiksliai neatsakys. Gal tik atmins kadais čia keturias Vilkų šeimynas gyvenus, o jų atminimui – ir piliakalnį taip užvadinus.

Žmonės mena II a. ant šio kalno gražią pilį stovėjus. Kai kurie net tikina, kad ji – didiko Surmino tėvonija buvo. Neilgai truko, kol papėdėje ir senoji gyvenvietė susikūrė. Kas žino, gal paukščių ar vilkų kalba čia gyvenę žmonės kalbėti mokėjo…