Druskininkų Ratnyčios senovės gyvenvietė
Žilagalviai pasakoja, kad Ratnyčios pavadinimo kilmė siejasi su senaisiais pagonių ritualais. Neva, taip vadintos priesaikos ar pagoniškų apeigų vietos.
Šiandieninė Ratnyčia yra Druskininkų miesto dalis, tačiau retas ratnyčėnas save pavadintų druskininkiečiu, bent jau iš įpratimo. Juk ne taip seniai ji buvo ne tik savarankiška gyvenviete, bet ir apylinkės administraciniu centru, jungiančiu prie kurorto prisišliejusius kaimus.
Žilagalviai pasakoja, kad Ratnyčios pavadinimo kilmė siejasi su senaisiais pagonių ritualais. Neva, taip vadintos priesaikos ar pagoniškų apeigų vietos. Dar manoma, kad Ratnyčia savo vardą galėjo gauti nuo vietinių žmonių – račių – užsiėmimo. Štai tarp seniausių miestelio gyventojų Merkinės dokumentuose XVII a. minimas ratnyčėnas pavarde Sixnis, kuris tikriausiai vertėsi šikšnų gamyba ir keliaujančių vežimų priežiūra. Taip pat prisimenamas kitas miestelėnas – Jaunesnysis Lato sūnus. Jis išėjo žentuosna pas vienturtę, kuri gyveno ant upelio kranto prie bažnyčios, visada pilnos žmonių. Čia jis ėmė daryti ratus, jam labai patiko šis amatas. Todėl jauna šeima greit prasigyveno, pasistatė didelius namus prie pat bažnyčios. Ant vartų, kad greitai jį visi rastų, užkabino didelį ratą. Ant to rato užrašė: ‚Ratnyčia“. Nuo to laiko žmonės tą vietą aplink bažnyčią Ratnyčia ir vadina.
Senoliai mena Ratnyčios miestelį anksčiau didesne gyvenviete buvus. Kas žino, ar krašto kaimų gyventojai būtų taip susivieniję, jei ne vietinė katalikų bažnyčia, parapija ir jos remiama mokykla čia išdygusios… Tačiau miestelėnus – ne tik malda ar bažnyčios reikalai jungė. Dar jie sekmadieniais turguje beigi mugėse per Švento Mykolo ir Šventos Mergelės ėmimo dangun šventes susitikdavo.
Senojoj Ratnyčioj vis kokie dalykai vyksta, ir visi jie – senosiose reikalų knygose surašomi. Štai vienam mokesčių surinkimo raštą išduoda, kitam išskirtus valakus suskaičiuoja ar naujai individualų činšo mokestį nusako. Individualius mokesčius mokėjo ir miestiečiai – smuklininkai už arielkos ir alaus pardavimą, o Matyasz Szybay – individualų mokestį už šienapjūtę. Baisus maras, XVII a. šiame krašte siautęs, taip pat kažkur aprašytas. Kiek tada geraširdžių ratnyčėnų nuo ligos krito…
Dar reikalų knygose, pavardės vis minėtos. Įdomu, kad ir dabar gyvenantys ratnyčėnai tebeturi tas pačias pavardes, kaip seniau: Šikšnelis, Kalpokas, Janulevičius, Smaliukas… Neabejojama, kad jose užrašyti – šiandieninių Ratnyčios giminių protėviai.
