Didysis Saidės akmuo
Stūkso Saidės akmuo šio upelio pakrantėje kaip, gal būt, stūksojo galingos upės šlaite kažkur šiaurėje, Švedijoje ar Suomijoje. Tik buvo jis ten daug didesnio, gal net kelių kilometrų aukščio, kalno dalimi.
Laikui bėgant ir klimatui Žemėje šaltėjant, ledo kepurė šiaurėje pradėjo augti ir storėti. Galų gale storas ledo sluoksnis pradėjo slinkti į pietus. Prieš dešimtis tūkstančių metų iš šiaurės, šiaurinės Švedijos ir Suomijos, pajudėjęs ledynas nuo kalno nuplėšė uolos gabalą ir pradėjo ridenti į Lietuvą. Rideno, rideno, kol iš uolos liko tik šis riedulys. Tiesa, net ir atkeliavęs į Lietuvą, jis turėjo būti gerokai didesnis, nes jo kraštai nuskilę, netoli randame panašios sudėties riedulio gabalų.
Gerai matyti, kad riedulio paviršius vienur pabalęs (tarsi “pražilęs”), o kitur tamsus, tarsi šviežiai nuskeltas. Ta tamsesnė dalis ilgėliau slėpėsi po žeme, o viršų plovė lietūs, gairino vėjai ir saulė, stingdė šaltis. Jų veikiamas riedulio paviršius greičiau „suseno“ ir „pražilo“, t. y. pradėjo dūlėti. Dūlėjimas – tai akmens „senėjimas”, kai uolieną sudarantys mineralai pradeda irti, keistis ir ilgainiui pavirsta kitais, minkštesniais, mineralais. Šiuo atveju, sparčiausiai iro feldšpatai, sudarantys daugiau nei pusę uolienos. Jie virto baltu „moliu“ (molio mineralais, tokiais kaip kaolinitas ir kt.), kuris ir „pražildė“ riedulio paviršių. Molio vis daugės, jis pradės trupėti, o riedulys irti ir mažėti. Akmuo virs nuosėdomis, kurios grims ir kietės. Tik vyks tai kitu, geologiniu laiku, skaičiuojamu dešimtimis, šimtais tūkstančių ir milijonais metų.
Neries regioninio parko siūlomos ekskursijos ir maršrutai pėsčiomis čia.
El. paštas: dzukija.suvalkija@saugoma.lt
