Balbieriškio atodanga

Beveik du kilometrus nusidriekusios atodangos šlaitai siekia 40 metrų aukščio, kai kuriose vietose į viršų kyla net 87 metrus. Nuo tokios aukštybės puikiai matosi Nemuno upės vingis, jo slėnis su pievomis bei šilais. Nestabiliuose, stačiuose šlaituose galima rasti nuošliaužų bei griovų. Į Balbieriškio atodangą traukiama ne tik gamtos peizažais pasigrožėti. Gamtininkai ir mokslininkai ne kartą čia rengė geologines ekspedicijas bandydami nustatyti atodangos uolienų sudėtį ir mineralines savybes.

Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą.“ Taip apie Balbieriškio atodangą yra sakę žymus gamtininkas Česlovas Kudaba.

Balbieriškio atodanga viena lankomiausių vietų Nemuno kilpų regioniniame parke. Apie čia atsiveriančią Nemuno šlaitų grožio panoramą yra kalbėjęs ir Juozas Tumas Vaižgantas, čia apsilankyti kvietęs Kazys Boruta.

Į Balbieriškio atodangą traukiama ne tik gamtos peizažais pasigrožėti. Gamtininkai ir mokslininkai ne kartą čia rengė geologines ekspedicijas bandydami nustatyti atodangos uolienų sudėtį ir mineralines savybes.

Senovėje, traukiantis ledynams čia tyvuliavo prieledyninės marios. Skaičiuojama, kad jos čia laikėsi 200 metų. Būtent tiek atodangoje suskaičiuojama skirtingų žemės nuosėdų sluoksnių. Randama priemolio, rausvo, rusvo, gelsvo, molio, smėlio. Didžioji dalis – juostinis molis. Jis Lietuvoje naudojamas plytoms, čerpėms, krosnių kokliams gaminti.

IstorijosLobynas.lt · Balbieriškio atodanga

Balbieriškio atodanga

Šaltinis: © lietuvosgamta.lt

Įvertinkite ir palikite atsiliepimą Atšaukti atsakymą

Pasidalinkite QR kodu