Agluonėnų etnografinė sodyba
Agluonėnų etnografinė sodyba yra vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Tai tipiška Klaipėdos krašto nedidelio laukininko (iki 10 ha žemės) sodyba, kurią sudaro kiemas, ribojamas gyvenamojo namo, tvartas, kluonas ir sodas. Kiemo centre svirtinis šulinys. Sodybą sudaro darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir puošybinių elementų visuma, atspindinti regiono specifiką, vietinių gyventojų gyvenimo būdą.
Gyvenamajame name eksponuojamas autentiškas XIX a. pab. lietuvininko laukininko interjeras, buities ir ūkio reikmenys, darbo įrankiai. Gyvenamojoje namo dalyje estuboje, virtuvėje, priebutyje eksponuojami paskutinės sodybos šeimininkės Marės Vytienės baldai ir buities reikmenys. Estuba buvo pagrindinis šeimos kambarys, kuri buvo apšildoma kokline krosnimi, prie kurios įrengtas suolas benkis (kakalis). Čia valgydavo, miegodavo, žiemos metu ausdavo, verpdavo, dirbdavo kitus ūkiui reikalingus darbus. Ryšiai su Vokietija lėmė, kad laukininkų sodybose sparčiai plito miestietiški interjero elementai, parsigabenti, o ne pačių gaminti, poliruoti baldai, pirktiniai audiniai ir pan. Patalpos viduryje – stalas, kėdės (krasės), prie sienos – šeimininkų lovos, vaikiškas lopšys (šūpulys), drabužių spinta (skapis). Vienintelis polichrominis baldas – kraitinė skrynia. Šaltajame kambaryje ir priebutyje eksponuojami įvairūs darbo įrankiai (dailidės, kubiliaus, klumpdirbio ir kt.) ir buities reikmenys (įvairių formų sviestmušės, girnos, svarstyklės ir kt.), kurie buvo įsigyti ar dovanoti aplinkinių kaimų gyventojų.
XX a. vidurio istoriniai įvykiai (karas, trėmimai, represijos ir kt.) praktiškai sunaikino tradicinę Mažosios Lietuvos kultūrą. Ženkliausia jos paveldo dalimi liko kaimai ir sodybų pastatai. Jų architektūrinėse formose, pastatų išplanavime, struktūroje ir kompozicijoje galima įžvelgti išnykusios kultūros išorinį paveldą. Todėl Agluonėnų etnografinė sodyba yra viena iš šaltinių leidžianti pažinti krašto istoriją.
Sodybą 1981 m., po paskutinės sodybos šeimininkės Marės Vytienės mirties, tuometinio kolūkio pirmininko Alvydo Treigio iniciatyva su visais joje buvusiais daiktais, baldais, buities rakandais nupirko kolūkis. Pastatų tvarkymo darbai buvo pavesti ladšaftininkui Jonui Čepui. 1983 m. vykdant tvarkymo darbus visi sodybos pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti kultūrinei veiklai. Nuo 2004 m. etnografinė sodyba įtraukta į kultūros paveldo objektų registrą. 2007 m. Agluonėnų etnografinė sodyba tapo Gargždų krašto muziejaus filialu.
Agluonėnų etnografinėje sodyboje kasmet rengiamos kalendorinės šventės: užgavėnės, vaikučių Jurginės, advento popietė ir žinoma didžiausia metų šventė Agluonėnuose – Joninės, kuri kasmet sutraukia vis didesnį būrį dalyvių bei žiūrovų. Taip pat rengiamos jau tradicija tapusios šventės – etnografinės sodybos ir klojimo teatro sezono uždarymas, koncertai, galerijoje eksponuojamos tautodailės dirbinių, istorinės, fotografijų ir dailės parodos, vedamos įvairios edukacijos.
Agluonėnų etnografinė sodyba, Klojimo g. 9, Agluonėnai, Klaipėdos rajonas.
