Koplytstulpis Alsėdžiuose
Koplytstulpis Alsėdžiuose
Koplytstulpis – tai memorialinės ar sakralinės paskirties statinys. Poros ar kelių metrų aukščio stulpo viršūnėje pritvirtinta keturkampio pagrindo koplytėlė su medinėmis skulptūrėlėmis, užsibaigianti ornamentuotu kryželiu. Koplytėlė būna atvira ar įstiklinta, dengta dvišlaičiu ar keturšlaičiu stogeliu, dažnai siaurėjančios į apačią trapecijos formos. Senieji koplytstulpiai daugiausiai mediniai, tačiau pasitaiko ir mūrinių su nišomis skulptūrėlėms.
Koplytstulpis Alsėdžiuose statytas 1864, atnaujintas 1928 m., vėliau perstatytas. Jis medinis, klasikinių formų, žemas kresnas – Žemaitijos regiono liaudies menui būdingo silueto. Koplytstulpis sudarytas iš į apačią siaurėjančios trapecijos plano, keturšonės, su trejomis įstiklintomis sienelėmis, koplytėlės ant stulpo. Stulpas kvadratinio pagrindo, stogelis dvišlaitis, dengtas skarda, puoštas profiliuota smaile su ornamentuotu metaliniu kryželiu su dviem kryžmom. Atsisžvelgiant į koplytstulpio atsiradimo laiką, galima daryti prielaidą, kad jis greičiausiai buvo skirtas 1863-1864 m. sukilimo aukoms atminti.
Koplytėlėje buvusi „Marijos Maloningosios“ skulptūrėlė. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje Marijos Maloningosios siužetas vienas populiariausių. Vien pirmasis publikuotas Kultūros paminklų sąrašas, užfiksavęs toli gražu ne visus pirminėse saugojimo vietose iki tol išlikusius kūrinius įjungė beveik 150 Švč. Mergelę Mariją Maloningąją vaizduojančių kūrinių, iš kurių dauguma liaudies skulptūrų. Didžioji dalis jų buvo rasta Vakarinėje Žemaitijoje. Mažosios architektūros statinių su Marijos Maloningosios atvaizdais daugiausia buvo sodybose, kaimuose, prie kelių. Absoliučiai vyrauja koplytėlėse ir koplytstulpiuose esančios skulptūros. Matyt, šie mažosios architektūros objektai lengviau „įsileido” naujesnės ikonografijos kūrinius, o tokia ir buvo „Marija Maloningoji”. Kryžių kompozicija ir ikonografija tikriausiai jau buvo susiklosčiusi ir mažiau dėkinga naujiems siužetams pritaikyti.
Marijos Maloningosios (su Malonių spinduliais) ištakos susiję su Švč. Mergelės Apsireiškimu. Viena Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų seserų ordino vienuolė Paryžiuje 1830 m. patyrė regėjimus. Jų metu matė ant žemės rutulio stovinčią Švč. Mergelę su balta suknele. Iš Marijos žemyn nuleistų rankų sklido šviesos pluoštai ir spinduliai. Vienuolė išgirdo ir balsą, paaiškinantį, kad „šie spinduliai yra simbolis malonių, kurias Marija teikia jų prašantiems”. Balsas paaiškinęs, kad reikia iškalti medalėlį, kurio abi pusės turi būti tokios, kaip ką tik apreikšta. Leidus Paryžiaus arkivyskupui de Quelcu, 1832 m. birželio mėn. auksakalys M. Vachette sukūrė medalėlį ir pagamino jo pirmąją 1500 egz. partiją. Tam tikrą poveikį galėjo daryti šio tipo Marijos atvaizdai Lietuvos profesionaliojoje dailėje, nors jų nebuvo daug. Todėl, nors pirmieji šios ikonografinės atmainos kūriniai lietuvių liaudies dailėje pasirodė jau XIX a. 5 deš., bet siužetas plačiai įsitvirtino tik XIX a. II pusėje. Kūrinių plitimui reikšminga turėjo būti 1854 m. patvirtinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma, nes ją daugelyje katalikiškų šalių lydėjo ne tik atitinkamo maldingumo skatinimas, bet ir dailės kūriniai bei meniniai dirbiniai, kuriuose Marija vaizduota beveik taip pat kaip Stebuklingame medalėlyje. Be to, skulptūrų, o ir paveikslų gausą reikėtų sieti ir su pobaudžiaviniu laikotarpiu sustiprėjusiomis valstiečių ekonominėmis išgalėmis bei liaudies meistrų vis dažniau įgytu amatininkams artimu arba jį atitinkančiu statusu.
ŠALTINIS: © SAKRALILIETUVA.LT
