Užvėnų koplytstulpis
Užvėnų kaimo koplytstulpis
Užvėnų kaimo koplytstulpis statytas XIX a. pabaigoje. Tai yra tipiškas, Žemaitijos regionui būdingas smulkiosios liaudies architektūros kūrinys. Medinis koplytstulpis sudarytas iš stačiakampio plano keturšonės su trejomis įstiklintomis sienelėmis medinės koplytėlės, stovinčios ant kvadratinio pagrindo, baliustros formos, ties viduriu profiliuoto stulpo. Dvišlaitis koplytstulpio stogelis dengtas skarda, puoštas profiliuota tekinta medine smaile su metaliniu kryželiu. Koplytėlės viduje trys liaudies meistrų drožtos medinės šventųjų skulptūros: „Švč. Mergelė Marija Maloningoji“, „Šv. Antanas“ ir „Šv. Vincentas“.
Koplytstulpis stovi sodybos kieme, tad joje vaizduojami šventieji tampa tarsi šeimos nariais, į kuriuos kreipiamasi pagalbos. Nenuostabu, kad tarp jų yra ir Mergelės Marijos skulptūrėlė – jai budavo teikiama ypatinga reikšmė tokiose sodybų koplytėlėse: „Kieme pastatytųjų koplytėlių šventųjų, kone visuomet čia Mergelė šventoji, visų pirma prašoma padėti ūkio reikaluose. Vakare dėkojama už „pralaikymą šios dienelės“. Rytmetį, tuotik iš grįčios išėjus, kreipiamasi pagalbos išaušusiai dienelei nepagailėti savo malonės, savo namiškiams palengvinti vargą, suteikti sveikatos, kad vakare ar rytdieną vėl galėtų padėkoti, sumesti poterėlį. Savoji už visas kitas geresnė. Su ja guliama. Su ja keliama. Pirmasis pagalbos šauksmas į ją nukreiptas.“
Kitų šventųjų pasirinkimą paprastai lemdavo koplytėlės statytojų intencijos – nuo ko norėdavo būti apsaugoti ar ko prašyti. Šv. Antanas Paduvietis – vienas populiariausių šventųjų, kurio skulptūra ar paveikslas puošia kone kiekvieną Lietuvos bažnyčią. Ne išimtis ir sodybų koplytėlės. Žmonės meldžiasi prašydami šv. Antano užtarimo pametę brangius daiktus, esant sudėtingoms gyvenimo situacijoms ar sirgdami – tikėta, kad jis turi gydančiųjų galių. Taip pat manyta, kad jis sergsti moteris ir sužadėtinius. Individualūs šventojo atributai, matomi ir šioje skulptūrėlėje – Kūdikėlis Jėzus ir žydintis, žaliuojantis kryžius, simbolizuojantis jo gyvenimo tyrumą.
Šv. Vincentas Paulietis – prancūzų kunigas, pamokslininkas, vienuolijų kūrėjas, gyvenęs 1581-1660 m. Šv. Vincentas pats buvo kilęs iš valstiečių šeimos ir apaštalauti pradėjo tarp vargšų. Jis įkūrė ne vieną labdaros organizaciją: pamestinukų namus, ligonines, parapines brolijas vargšams padėti. Paryžiuje Šv. Vincentas įkūrė vienuolių kunigų ordiną – misionierių kongregaciją, kuriam priklauso ir seserų šaričių ordinas. Jis buvo bažnytinės iškalbos reformatorius: jo iškalba pasižymėjo kukliu paprastumu ir nuoširdumu. Šv. Vincento šventė švenčiama liepos 19 d. Mene jis vaizduojamas kaip vidutinio amžiaus vyras apsivilkęs misionierių abitą, sujuostą mazguotu diržu.
Šioje koplytėlėje prie šv. Vincento kojų vaizduojamas nugalėtas velnias. Nors šis šv. Vincento su velniu siužetas nėra dažnas vaizduojamajame mene, yra išlikęs lietuvių liaudies posakis „susirietė kaip Vincento velnias.“ Tai greičiausiai skulptūrą sukūrusio liaudies meistro individuali interpretacija, vaizduojanti simbolinę gėrio pergalę prieš blogį, kurį krikščioniškoje tradicijoje įkūnija velnias.
ŠALTINIS: © SAKRALILIETUVA.LT
