Degučių bažnyčia ir varpinė
Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia ir varpinė
Trikampio plano Degučių bažnyčia unikali: Lietuvoje tokios tik dvi – mūrinė Panevėžiuko ir medinė Degučių. Ne veltui ji dažnai pasitelkiama reprezentuojant išskirtinį mūsų krašto paveldą. XVIII a. statyta bažnyčia turi tipinių ir išskirtinių vėlyvojo baroko profesionaliosios dailės bruožų bei Žemaitijos regiono liaudies architektūrai ir menui būdingų elementų, ją puošia vertingi XVIII-XIX a. sakralinio interjero objektai ir altorių tapybos kūriniai.
Bažnyčios istorija siejasi su garsios Lietuvos-Lenkijos bajorų Bilevičių giminės istorija. Manoma, kad šios giminės pradininkė buvo legendinė Vytauto Didžiojo sesuo Mikliausia (lenk. – Miklausa, Mikluša). Dėl Varnių gaisro metu prarastų Degučių bažnyčios dokumentų originalų, sunku nustatyti tikslią jos atsiradimo datą – manoma, kad jos statybą 1735 metais galėjo funduoti Mstislavlio kaštelionas Bilevičius arba XVIII a. 6-7 dešimtmetyje LDK kariuomenės generolas majoras Tadas Bilevičius. Giminės atstovai Abiejų tautų respublikos saulėlydžio metais užėmė gana aukštus postus, o to laikmečio didikams buvo būdinga statyti bažnyčias taip įamžinant savo ir giminės garbę.
Greičiausiai neatsitiktinai Degučių bažnyčios didįjį altorių puošia 1821 m. nutapytas Tado globėjo, Šv. apaštalo Tado Judo paveikslas. Kituose dviejuose altoriuose – Tado Bilevičiaus sūnaus Juozapo ir anūko Vincento šventųjų globėjų atvaizdai. Nors tai galėtų būti atsitiktinumas, tikėtina, kad Bilevičių giminė šiais vaizdiniais įprasmino ir savo šeimos istoriją, o Degučių bažnyčią laikė sau artima šventove.
Degučių bažnyčia pervadinta net tris kartus. 1763 m. popiežiaus privilegijoje ji minima kaip Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, vėliau dėl savo neįprasto trikampio plano, kuris simbolizuoja Švč. Trejybę, jai suteiktas šis vardas. Iš kilmingos ispanų giminės kilusio dominikonų ordino šventojo Vincento Ferero vardas suteiktas bažnyčiai tik XIX a. pabaigoje dėl čia saugotos jo relikvijos. Ji dabar saugoma kryžiaus tipo XIX a. antros pusės relikvijoriuje.
Degučių bažnyčios ansamblio pastatai – kompaktiško tūrio, žemi, kresni, nežymiai į viršų siaurėjančiomis sienomis. Neįprasto trikampio plano bažnyčią papildo paprastų formų keturkampė varpinė. Bažnyčios išvaizda per daugiau kaip pustrečio šimtmečio pakito labai nedaug. Ji pastatyta iš tašytų rąstų, išorinės sienos apmuštos lentomis, kadaise ją dengęs skiedrinis stogas rekonstrukcijų metu pakeistas skardiniu. Bažnyčios stogą puošia neobarokinis kupolas su varpu.
Šis architektūrinis ansamblis – tai puikus žemaičių kultūros, amatų tradicijos ir meno pavyzdys: šventorių puošia koplytėlė, medinis kryžius su itin vertingomis liaudies meno skulptūromis, o bažnyčią, varpinę ir koplytėlę vainikuoja ant skirtingų smailių iškelti kalvių rankų darbo ornamentuoti kryžiai.
Pagrindinė bažnyčios interjero puošmena – trijų vėlyvojo baroko medinių altorių ansamblis. Didysis altorius meistriškai dekoruotas barokui būdinga gausia akanto lapų ir kitų ornamentų kiaurapjūve drožyba. Tai vienas meistriškiausių Lietuvoje kiaurapjūvės barokinės drožybos pavyzdžių. Šoniniai altoriai ar jų fragmentai atnaujinti XIX amžiuje.
ŠALTINIS: © SAKRALILIETUVA.LT
