Pirmą kartą Salų koplyčia minima 1771 m., kai Salų dvarą valdė Kristupas Morikonis. Pagal architekto Georgo Vernerio projektą, nauja dabartinė bažnyčia pastatyta 1887–1888 m. statybą parėmė grafienė Marija Tyzenhauzaitė Pšezdzieckienė.
Kur kas įdomesnė Salų bažnyčios varpų istorija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rusų armijos įsakymu varpai privalėjo būti nukabinti iš išvežti į Maskvą. Tuometinis Salų klebonas J. Paliukas nepakluso įsakymui. Varpai buvo nukelti iš bokšto ir užkasti žemėje, parke netoli maudyklos. Po karo varpai buvo pakabinti laikinoje varpinėje. Dar didesnis pavojus varpams kilo Antrojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai juos išsivežė į Rokiškio geležinkelio stotį. Drąsūs Salų vyrai išgelbėjo varpus. Nugirdė vokiečių sargybinį, varpus įsikėlė į vežimus ir nuvežę paslėpė Vaitkūnuose. Pokariu varpai vėl lingavo šventoriaus varpinėje. Tiesa, du iš trijų varpų turi vardus: didysis varpas – Jurgis, o antrasis – Apolinaras. Trečiasis varpas vardo neturi, tačiau ir daugelio negandų jis išvengė, nes 1921 m. buvo paskilontas Adomynės bažnyčiai, o į Salas grįžo tik 1984 m.
El. paštas: evijeikis@gmail.com
