Šv. Jono krikštytojo ir Šv. Jono Apaštalo ir evangelisto bažnyčia
Jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. pakviesti vyskupo Valerijono Protasevičiaus ir tais pačiais metais rudenį įsteigė Vilniaus kolegiją. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia 1571 m. buvo perduota Jėzuitų kolegijai; 1579 m. paukštinta į Vilniaus Jėzuitų akademiją (dabar Vilniaus universitetas).
Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje pamokslus sakė garbūs jėzuitai: Petras Skarga, Žygimantas Liauksminas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Albertas Kojelavičius-Vijūkas, Konstantinas Sirvydas, Antanas Skorulskis. Be to, Vilniaus jėzuitų akademijos bažnyčioje ypatingomis progomis būdavo priimami Lietuvos ir Lenkijos valdovai, vykdavo studentų disputai, būdavo teikiami diplomai, rengiami vaidinimai.Iki mūsų dienų bažnyčia yra Vilniaus universiteto pastatų architektūros ansamblyje, kuris formavosi XVI–XIX a. Bažnyčios architektūroje išliko gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros elementų. Pietinis gotikinis portalas (kuris atidengtas bažnyčios šoninio įėjimo prieangyje, einant iš Šv. Jono gatvės), primena, kad bažnyčia buvo pastatyta ankstyvosios gotikos laikotarpiu. Tai buvo trijų navų, halės tipo pastatas su trejais portalais, smailiaarkiais langais, bažnyčios skliautai rėmėsi į aštuoniabriaunius piliorius. XVI a. bažnyčios vakarinis fasadas įgavo renesansines formas. Jėzuitai bažnyčią perstatė: pailgino rytų kryptimi, pastatė mūrinę varpinę. Įrengė naujas koplyčias su altoriais, kaip Dievo Kūno koplyčią, koplyčias: studentų mažajai, vidutinei ir didžiajai kongregacijoms. XVII a. pr. už didžiojo altoriaus įrengtas Loreto Švč. Mergelės Marijos altorius su Loreto Švč. M. Marijos skulptūra, sukurta Italijoje ir atvežta į Lietuvą 1647 metais.
Bažnyčios rekonstrukcijos ir pasikeitimai
Po 1737 m. ir 1749 m. gaisrų vyko Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios rekonstrukcijos darbai, paaukštinta varpinė. Bažnyčios rekonstrukcijai vadovavo pasaulietis architektas Jonas Kristupas Glaubicas (Glaubitz), kuriam priskiriamas vėlyvojo baroko darniai sujungtų banguojančių formų fasadas. Paminėtina, kad bažnyčios rekonstrukciją vykdė vienas žymiausių XVIII a. Lietuvos jėzuitų provincijos architektų Tomas Žebrauskas.
Buvo sukurta nauja bažnyčios įranga, pastatytas vargonų choras, šoninėse navose įrengtos 7 koplyčios, bažnyčios presbiterijoje ir navose buvo pastatyti 23 dirbtinio marmuro altoriai, papuošti paveikslais, skulptūromis ir stiuko lipdiniais. XVIII a. buvo sukurtos sienų tapybos kompozicijos. Bažnyčią dekoravo ir puošė jėzuitų vienuolijoje išugdyti skulptoriai Mykolas Šikas (Schyk), Jokūbas Grimas (Grym), tapytojai Jonas Salmanas (Sahlman), Juozapas Friderikas Obstas (Obst), bažnyčiai klausyklas ir meniškas suolus (keli išliko bažnyčioje) pagamino jėzuitas stalius Ignotas Bartčas (Bartsch), skulptūras kūrė pasauliečiai skulptoriai Jonas Hedelis (Hedel) ir Juozapas Voščinskis (Woszczynski). Altorius ir puošybą rėmė Lietuvos diduomenė, Vilniaus amatininkų cechai ir čia veikusios brolijos.
1773 m. uždarius Jėzaus Draugiją, bažnyčia perduota Vyriausiajai Lietuvos mokyklai, vėliau Stepono Batoro imperatoriškam universitetui. 1827–1828 m. Universiteto vadovybė ėmėsi bažnyčios remonto, ir rekonstrukcijos darbams pakvietė architektą Karolį Podčašinskį. Tuomet buvo nugriauta 13 altorių. Išlikusios altorinės skulptūros buvo patalpintos ant konsolių prie bažnyčios piliorių, pakeisti altorių paveikslai, uždažyta skliautuose buvusi XVIII a. tapyba.
Po 1832 m., kai universitetas uždarytas, bažnyčia priklausė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijai. 1842 m. tapo parapine bažnyčia. Caro valdžios įsakymu uždarius kai kurias Vilniaus bažnyčias, iš jų į Šv. Jonų bažnyčią buvo atkelta dalis paveikslų ir skulptūrų bei kito inventoriaus. Paminėtina, kad į Šv. Jonų bažnyčios Šv. Onos koplyčią buvo 1864 m. perkeltas Šv. Viktoro (Viktorino) altorius iš Vilniaus Švč. Mergelės Marijos (pranciškonų) bažnyčios.
Per XIX a. I pusėje – XX a. pr. laikotarpyje bažnyčioje įrengti memorialiniai paminklai Eduardui Odynecui (1901 m.), Jeronimui Stroinovskiui, memorialinės lentos Adomui Mickevičiui (1899 m.), Liudvikui Vladislovui Kondratovičiui Sirokomlei (1908 m.), Tadui Kosciuškai (1917 m.) ir kt. Virš vargonų choro pastatytas kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos (Moniuszko) biustas.
Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia šiandien
Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia šiandien patraukia ir šimtmečius menančiais paminklais. Dabar bažnyčioje yra 6 koplyčios: Dievo Kūno (Oginskių), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. Onos (Mažosios kongregacijos), Šv. Stanislovo Kostkos (Viduriniosios kongregacijos), Šv. Barboros (auksakalių cecho), Šv. Kozmo ir Šv. Damijono (Piaseckių). Presbiterijoje išliko dešimt altorių, kurie sudaro erdvinės architektūrinės kompozicijos, ansamblį su skulptūromis, primenantį barokinį Theatrum Sacrum. Didysis altorius su Nukryžiuotojo skulptūra, kabančia arkoje ir Kristaus Krikšto skulptūrine kompozicija virš arkos, yra vienoje ašyje su Loreto Švč. Mergelė Marijos altoriumi. Didysis altorius sujungtas su Šv. Ignaco Lojolos ir Šv. Pranciškaus Ksavero altoriais.
Bažnyčios pietinio įėjimo prienavyje stovi nežinomo autoriaus XVIII a. II pusėje sukurta Šv. Ignaco Lojolos skulptūra, skulptoriaus Giuseppe Rusconi kompozicijos, esančios Vatikano Šv. Petro bazilikoje, kopija. Šventovės rytiniame fasade, ant sienos, įtaisyta 1759 m. sukurta Chreptavičių šeimos paminklinė lenta.
Bažnyčios pietinio įėjimo prienavyje stovi nežinomo autoriaus XVIII a. II pusėje sukurta Šv. Ignaco Lojolos skulptūra, skulptoriaus Giuseppe Rusconi kompozicijos, esančios Vatikano Šv. Petro bazilikoje, kopija. Šventovės rytiniame fasade, ant sienos, įtaisyta 1759 m. sukurta Chreptavičių šeimos paminklinė lenta.
Dabartiniai bažnyčios vargonai yra perkelti 1836–1839 m. iš Polocko jėzuitų bažnyčios Iki mūsų dienų išliko kai kurios senųjų vargonų dalys. Profesionalių meistrų dėka vargonai vėl prabilo 2000 m.
El. paštas: s.slankauskas@gmail.com
