Stelmužės dvaro bažnyčia
Stelmužės dvaro sodybos Viešpaties Jėzaus kryžiaus filijinė bažnyčia
Šalia garsiojo Stelmužės ąžuolo stovi viena seniausių Lietuvoje išlikusių medinių bažnyčių. Ji pradėta statyti dar 1613 metais Livonijos bajorų Felkerzambų šeimos, kuriai tuo metu priklausė Stelmužės dvaras. Bažnyčios viduje kabo nedidelis skydas su reljefiniu Felkerzambų šeimos herbu, po bažnyčia išmūrytuose rūsiuose palaidoti Stelmužės dvaro šeimininkai. Pasakojama ir įdomi legenda apie Stelmužės dvaro bažnyčios atsiradimą. Anot pasakojimo, vienas baudžiauninkas pagautas bebėgantis iš dvaro ėmęs teisintis, kad bėga vien dėl to, kad nėra dvare bažnyčios, kurioje galėtų už savo nuodėmes atgailauti.
Pradžioje Stelmužės bažnyčia priklausė kalvinistams kaip Alūkstos (dabartinė Latvijos teritorija) parapijos filija ir tik nuo 1808 metų ji atiteko katalikams. 1713 metais tos pačios bažnyčios statybas fundavusios šeimos iniciatyva pastatas buvo remontuotas, atnaujintas interjeras. Vėliau didelė bažnyčios rekonstrukcija atlikta 1880 m., o sovietmečiu maldos namai buvo paversti liaudies skulptūrų muziejumi, vėliau – bažnytinio meno muziejumi. Nuo 1997 m. čia vėl vyksta pamaldos.
Bažnyčios pastatas – tai klasicizmo bruožų turintis liaudies architektūros kūrinys. Nedidukė bažnyčia yra stačiakampio plano, paprastų formų, vienanavė, su trisiene apside ir zakristijos priestatu. Bažnyčia dengta dvišlaičiu stogu, bebokštė. Puošniausias ir išskirtinio sakralinės architektūros pastato funkciją išryškinantis eksterjero elementas – pagrindinį fasadą puošiantis dvylikos lieknų kolonų portikas. Čia pritaikytas neįprastas architektūrinis sprendimas, kurio pavyzdžių Lietuvoje ne tiek daug, – kolonos supa prienavį iš visų trijų pusių. Šoninių fasadų plokštumas skaido stačiakampiai langai su nukirstais viršutiniais kampais. Kaip ir visos senosios bažnyčios, šioji suręsta naudojant tik kirvį – jungiant tašytus rąstus nepanaudota nė vienos vinies.
Bažnyčios vidaus erdvė labai paprasta ir minimalistinė. Nava nuo presbiterijos atskirta skersine sija, o vargonų chorą riboja drožinėtų lentelių tvorelė. Interjere išsiskiria unikalia medžio drožyba puoštas barokinio stiliaus altorius ir sakykla. Altoriaus kompozicijoje vyrauja skulptūrinis dekoras: Nukryžiavimo grupė su keturių evangelistų reljefinėmis figūromis, yra daug augalinių motyvų, suktinių kolonėlių, ornamentikos. Daugiakampė sakykla iškelta ant gausia drožyba ornamentuoto, palmės kamieną imituojančio stulpo su dvylikos apaštalų bareljefais bei augalinių motyvų drožiniais. Stogelį puošia angelų, laikančių Kristaus kankinimo įrankius, figūros. Manoma, kad šis vertingas ansamblis buvo sukurtas 1713 m. Ventspilio meistrų.
Šventoriuje stovi medinė XVII a. vidurio varpinė su atvira galerija ir joje kabančiais 1613 m. išlietais varpais.
ŠALTINIS: © SAKRALILIETUVA.LT
