Rokiškio dvaras

XVIII a. pab. – XX a. pr. Rokiškio dvaro sodyba yra vienas iš vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Nuo XV amžiaus pabaigos

Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais. Senoji dvaro sodyba buvo išsidėsčiosi kairėje Laukupio upelio pusėje. 1695 m. Rokiškio dvaras buvo užstatytas grafui Jonui Tyzenhauzui. XVIII a. pr. paskutinė Krošinskių giminės atstovė našlė Vainytė-Krošinskienė antrą kartą ištekėjo už J. Tyzenhauzo ir nuo 1715 m. dvaras atiteko šiai šeimai. Valda iki 1770 m. beveik ištisai buvo nuomojama ir tik XIX a. pr. Rokiškio dvaras tapo Ignoto Tyzenhauzo rezidencija. Dvaro sodyba buvo atitraukta nuo miestelio ir ankstesnė kompozicinė ašis, besiremianti į dvaro sodybą ir bažnyčią, buvo pratęsta iki 1 km. 1797 m. buvo pasodintas parkas, užveistas sodas, 1801 m. pastatyti nauji klasicistiniai rūmai, kurie 1905 m. rekonstruoti jau Jono Pšezdzieckio iniciatyva. Praplatinus Laukupio upelio vagą, šalia parko buvo įrengtas 2 margų ploto tvenkinys.

Dvaro sodybos pastatų architektūros formos atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant moderno architektūros formomis, pasireiškiančiomis rūmų interjere. Originalumu pasižymi oficinų akmens mūro liaudies statybos tradicijos ir klasicizmo stiliaus elementų sintezė, alaus daryklos ankstyvosios neogotikinės formos (XIX a. pr.) bei išraiškingi kumetynų, sargo namo – jau XIX a. II p. – istorizmo laikotarpio architektūros formų ieškojimai. Juose kūrybingai panaudotos skirtingos statybinių medžiagų jungtys, atkartotas Rokiškio Šv. Mato bažnyčios neogotikinis laiptuotų formų motyvas. 1905 m. pagal architektų Karolio Jankovskio ir Pranciškaus Lilpopo projektą perstatyti rūmai yra meniniu požiūriu vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje.

Dvaro sodybos kompozicinę ašį išryškina pagrindinė įvažiavimo alėja. Ji formuoja koncentruotą centrinį užstatymo struktūros tipą. Pagrindinis sodybos kompozicinis centras – rūmai bei jiems statmenos abipus erdvaus parterio stovinčios oficinos, taip pat rytinėje sodybos dalyje esantis mišraus planavimo parko masyvas su trimis, bendrai sodybos kompozicijos ašiai pajungtomis, unikaliomis Lietuvoje spindulinėmis alėjomis. Visa tai sudaro dvaro sodybos branduolį, pabrėžia vieningą klasicistinę idėją ir sudaro dvaro ansamblį. Kitose sodybos funkcinėse zonose likę atskiros pastatų grupės, neformuojančios aiškiai išreikštų struktūrinių darinių. Sodybos planinis tūrinis struktūros tipas apibūdinamas kaip teritorinis, koncentruotas, decentralizuotas. Dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su miestelio pagrindine kompozicine ašimi ir formuoja pabrėžtiną klasicistinę kompoziciją miestas – dvaras tarp dviejų pagrindinių užstatymo akcentų – Šv. Mato bažnyčios ir dvaro rūmų. Tai vienintelis toks išplėtotos klasicistinės ašinės kompozicijos pavyzdys Lietuvos urbanistikoje.

Rokiškio krašto muziejus

Dabar rūmuose įsikūręs Rokiškio krašto muziejus (įsteigtas 1933 m.). Jis svetingai atveria duris visiems, norintiems pajusti tolimos praeities dvelksmą. Čia galima pamatyti unikalių Rokiškio krašto kultūros ir istorijos eksponatų: gausu archeologinių radinių, senų knygų, dokumentų ir spaudinių, numizmatikos, dvarų kultūros vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, fotografijų. Lankytojus žavi vertinga grafų drabužių kolekcija, garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos drožiniai ir vienintelė šalyje prakartėlių kolekcija.

Muziejuje organizuojami įvairūs renginiai, plenerai, koncertai ir šventės. Jau tapusios tradicija – Žemės diena, Muziejų naktis, riterių turnyras „Roko kalavijas“, klasikinės muzikos festivalis ir Kalėdų paštas. Nuo 2016 m. dvare įsikūrė Senelio Kalėdos rezidencija. Taip pat linksmai švenčiamos tradicinės kalendorinės šventės.

Čia vyksta daugiau kaip 30 edukacinių užsiėmimų. Populiariausia jų – „Sūrio kelias“, nes Rokiškis ir sūris jau senokai yra sinonimai. Nenorintys sūrio gali pasigaminti rankų darbo muilą, nusikalti žalvarinį papuošalą ar nusilieti žvakę, susipažinti su slaptają mokykla ar prosenelių vaikystės žaidimais ir užsiėmimais, su 1863 m. sukilėlių stovyklos kasdienybe ar sugrįžusiomis gyventi grafienėmis, pažaisti kroketą, pasakoje – edukacijoje „Vilkas, ožka ir ožiukai“ pabūti aktoriais ar pašaudyti iš lanko, o pavargus ramiai atsigerti arbatos.